Marcelle Meyer
| Marsel Mejer pranc. Marcelle Meyer | |
|---|---|
 | |
| Visas vardas | Marcelle Madeleine Laure Meyer |
| Gimė | 1897 m. gegužės 22 d. Lilis,  Prancūzija |
| Mirė | 1958 m. lapkričio 17 d. (61 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Sutuoktinis (-ė) | Pierre Bertin |
| Veikla | pianistė |
| Alma mater | Paryžiaus konservatorija |
 Vikiteka | Marcelle Meyer |
Marsel Mejer (pranc. Marcelle Meyer, 1897 m. gegužės 22 d. – 1958 m. lapkričio 17 d.)[1] – prancūzų klasikinės muzikos pianistė, aktyvi XX a. pirmosios pusės Paryžiaus muzikiniame gyvenime.
Tarpukariu ji glaudžiai bendradarbiavo su XX a. pradžios prancūzų muzikos kūrėjais, ypač vadinamosios Les Six („Šešeto“) grupės kompozitoriais, taip pat su Eriku Sati ir kitais to meto muzikos avangardo atstovais.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarp artimiausių Marsel Mejer bičiulių buvo Morisas Ravelis, Igoris Stravinskis ir Žanas Kokto. 1922 m. dailininkas Žakas Emilis Blanšas ją nutapė kartu su grupe Les Six ir Ž. Kokto.[2]
Studijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmąsias fortepijono pamokas ji pradėjo lankyti penkerių metų, mokoma vyresniosios sesers Žermen. 1911 m. įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur studijavo pas Margerit Long, vėliau – pas Alfredą Korto. Jo globojama jau 1913 m. pelnė pirmuosius konservatorijos apdovanojimus. Rikardo Vinjeso dėka susipažino su Morisu Raveliu.[3]
XX a. fortepijono muzikos sklaida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] |
|
1917 m. Marsel Mejer ištekėjo už aktoriaus Pjero Berteno, aktyviai dalyvavusio Paryžiaus teatro ir muzikos gyvenime. Per jį ji susipažino su Eriku Sati ir tapo viena svarbiausių jo kūrinių atlikėjų. Dar iki Klodo Debiusi mirties ji bendradarbiavo su kompozitoriumi, rengdama ir pirmą kartą viešai atlikdama jo „Preliudus“.
Greta XX a. pradžios muzikos Marsel Mejer taip pat atliko baroko epochos kompozitorių – J. S. Bacho, Ž. F. Ramo, F. Kupereno ir D. Skarlačio – kūrinius ir prisidėjo prie jų muzikos grąžinimo į koncertų repertuarą. Kritikas Andrė Tiubefas ją laikė viena iškiliausių XX a. prancūzų pianisčių.[4]
1958 m. Marsel Mejer mirė Paryžiuje, vis dar aktyviai koncertuodama ir ruošdamasi gastrolėms Jungtinėse Valstijose.[5]
Premjeros
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marsel Mejer pirmoji atliko kai kuriuos Darijaus Mijo, Igorio Stravinskio ir Igorio Markevičiaus kūrinius.[6] Jai taip pat buvo dedikuoti Fransio Pulenko „Impromptus pour piano“ ir Anri Sogė ciklas „Trois Françaises“.[6]
Įtaka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pianistas Aleksandras Taro yra pabrėžęs Marsel Mejer atlikimo stiliaus savitumą – konstrukcinį aiškumą, tvirtą skambesį ir muzikinės linijos sklandumą. Jo vertinimu, ji laikytina viena reikšmingesnių Prancūzijos pianisčių.[7]
Diskografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marsel Mejer diskografiją sudaro studijiniai ir koncertiniai įrašai.[8] Svarbiausias leidinys – 17 kompaktinių diskų rinkinys „L'intégrale : Ses enregistrements 1925–1957“ (EMI, 2007 m.), apimantis repertuarą nuo baroko iki XX a. muzikos. Taip pat publikuoti anksčiau neišleisti įrašai iš paskutinių pianistės gyvenimo metų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Recherche“. Filae.com.
- ↑ Armstrong, Glenn (2003). „Marcelle Meyer“. Suarchyvuotas originalas 2008-05-21.
- ↑ „Marcelle Meyer (Piano) – Short Biography“. Bach Cantatas.
- ↑ André Tubeuf (2007). Marcelle Meyer, Paris qui joue du piano. Įžanginis tekstas prie 17 CD rinkinio Enregistrements 1925–1957. EMI Classics.
- ↑ „Les Rarissimes de Marcelle Meyer“. Médiathèques Grand Poitiers (prancūzų). Nuoroda tikrinta 2025-09-25.
- 1 2 Pâris, Alain, red. (2015). Le nouveau dictionnaire des interprètes (prancūzų). Paris: Éditions Robert Laffont. p. 652. ISBN 978-2-221-14576-0.
- ↑ „Alexandre Tharaud“. Suarchyvuotas originalas 2007-07-03.
- ↑ Vignal, Marc, red. (2005). Dictionnaire de la musique (prancūzų). Paris: Larousse. p. 649. Nuoroda tikrinta 2026-01-09.